Arba 20-ties metų nuotykis
2003 m. rudenį saujelė ekspertų, dirbančių Baltijos šalių aplinkosaugos integracijos į Europos Sąjungą srityje, nusprendė įkurti organizaciją, kuri paveldėjo šio prasmingo proceso pavadinimą – Baltijos aplinkos forumas. Tuomet švietė saulė, o su mūsų įstatus rengusia teisininke džiugiai vylėmės, jog ji turi „laimingą ranką“, užtikrinančią naujai užgimusiai organizacijai ilgus gyvavimo metus. 2023 metais minėjome mūsų organizacijos 20 metų gyvavimo sukaktį.
Daugumai organizmų šis laikotarpis gerokai viršija gyvenimo trukmę, visgi antropoceną išgyvenančiai Žemei tai – tik trumpa sapno akimirka. Žmogaus gyvenime tokia sukaktis – tai metas, kuomet iš pasiutusios paauglystės įžengiama į brandos laikotarpį, na, o nevyriausybinei organizacijai – tai graži brandos sukaktis.
Per šiuos gyvavimo metus patyrėme daug iššūkių, pasiekimų, sunkių valandų. Pastarosios nublanksta gausybėje džiugių akimirkų. Visą tai galima apibendrinti –patyrėme neblogą 20 metų nuotykį.
Kai kurie pasiekimai įspaudė ir ryškesnį pėdsaką mūsų šalies aplinkosaugoje. Mūsų veiklos pradžioje buvome aktyvūs moderuojant dialogą tarp ekspertų, valstybės tarnautojų, pramonės ir visuomenės pritaikant Lietuvos aplinkosaugos sektorių Europos Sąjungos standartams. Kiek vėliau, suvokdami visuomenės įgalinimo svarbą sukūrėme interaktyviame žemėlapyje veikiantį įrankį „Pranešk apie skriaudžiamą gamtą“, kuriame kiekvienas pastebėjęs nederamą žmogaus veiklos pėdsaką galėjo efektyviai pranešti apie aplinkosaugos problemas, o mes, kaip nevyriausybininkai, organizavome jų sprendimą. 2008 metais toks įrankis buvo labai novatoriškas. Vėliau šis įrankis pasipildė ir kelionių CO2 pėdsako skaičiuokle taip sudarant sąlygas planuoti klimatui palankesnius kelionių maršrutus.
Nėrėme gilyn – narstėme aplinkosaugos iššūkius cheminių medžiagų lygmenyje. Nevyriausybinių organizacijų sektoriuje tapome lyderiais sprendžiant aplinkai ir žmogui pavojingų cheminių medžiagų problemą. Nuo mažiau taršių komponentų parinkimo pramonėje iki pavojingų cheminių medžiagų pėdsako mūsų kraujyje aptikimo. Pakankamai plačiai nuskambėjo mūsų kampanija „Pagalvok, kai perki”.
Kartą, Vokietijos ornitologai susijaudinę paskambino mums ir pranešė apie šienaujamus ir į šieno rulonus sukamus rečiausio Europos giesmininko – meldinės nendrinukės – jauniklius. Pradėjome gilintis ir drauge su ūkininkais spręsti šią problemą. Taip prasidėjo jau 15 metų besitęsianti kelionė saugant meldines nendrinukes. Tai, bene, labiausiai dinamiškas mūsų nuotykis. Džiaugiamės padarę reikšmingą įtaką – pavyko sustabdyti dramatišką šio giesmininko nykimo tendenciją Lietuvoje ir pamažu pradėjome kopti kreive aukštyn link gausėjančios stabilios populiacijos. Ir čia netrūko „pirmų kartų“: buvome pirmieji pasaulyje sėkmingai išplėtoję ir išbandę tolimųjų migrantų žvirblinių paukščių translokaciją taip juos įkurdinant ankščiau prarastuose, o dabar – atkurtuose – jų namuose. Mūsuose, buvome, turbūt, pirmieji konfrontuojantys su politikais, vertinančiais gamtą tik tiek, kiek ji yra naudingas išteklius žmogaus kasdienybėje. Viešai abejota mažo paukštelio ir visos jo ekosistemos verte – juk „orkaitėje jo neiškepsi“, todėl investuoti į tokią gamtosaugą neverta.
Nuo organizacijos įkūrimo pradžios gilinomės ir į aplinkosaugą žemės ūkio sektoriuje. Veiklos pradžioje išleidome solidų agrarinės aplinkosaugos vadovėlį. Tuo neapsiribojome ir pasinėrėme į žemės ūkio praktiką, taip geriau suprasdami ir biurokratines vingrybes, ir agronominių praktikų bei gamtosaugos dermę. Arba šios dermės stoką. Iki šiol čia esame aktyvūs atlikdami mokslinius tyrimus, analizuodami aplinkosauginių praktikų poveikį, teikdami siūlymus sprendimams ar garsindami mūsų šalies gero ūkininkavimo praktikas bei skatindami valgytojus domėtis ne tik kas yra lėkštėje, bet ir kokią įtaką užauginamas maistas daro mūsų gamtai.
Gamtoje ir gamtosaugoje svarbu nepamiršti smagumo. Skatindami visuomenę atrasti ryšį su gamta joje įsibūnant išdrįsome susibūrimą gamtoje „Vidur girių“ pavadinti gamtos festivaliu. Dabar gamtos festivalis jau savaime suprantama šventė, kurioje gausu ir pažinčių su vis naujomis rūšimis ar teritorijomis, ir miško burtų Žemaitijoje, ir smagaus šienpjovių klegesio Nemuno deltos pievose, ir įdomiausių istorijų prie laužo girių apsupty.
Nelikome nuošalyje ir saugodami Lietuvos miškus. Buvome aktyvūs Nacionalinio miškų susitarimo dalyviai, prisidėjome, jog tradicinis žmogaus ir miško ryšys Lietuvoje būtų pripažintas kaip nacionalinė nematerialaus kultūros paveldo vertybė. Visgi, didžiausias mūsų pasiekimas – išplėstas Punios šilo gamtinis rezervatas. Išskirtine Punios šilo gamta neabejojama jau daugelį dešimtmečių, tačiau gamtos rezervato statusas, kuris užtikrintų realią sengirės apsaugą, buvo suteiktas tik nedidelei šilo daliai. Apie būtinybę plėsti rezervatą pasisakydavo tik pavieniai ekspertai ir ilgainiui ši idėja nusėdo gamtininkų svajonėse. Visgi, dėka mūsų tikėjimo šia svajone, gausybės mokslininkų ir ekspertų palaikymo, didelio visuomenės susitelkimo, pavyko pasiekti tai, jog Punios šilo gamtinis rezervatas būtų išplėstas beveik 5 kartus! Dar ne visi darbai čia padaryti, dar liko skylių, kurias reikia užtaisyti, bet jau dabar galime džiaugtis, jog mūsų komandos užsispyrimo dėka, pavyko užtikrinti griežtą Lietuvos miškų apsaugą beveik 1800 ha plote. Ir tai padarėme gamtiniu požiūriu viename vertingiausių miškų masyvų šalyje.
Požiūrį ir nusiteikimą, kuriuo vadovaudamiesi vykdome savo misiją, kartais įvelkame į šūkius. Ir mūsų veiklai apibūdinti vieno neužtenka. „Lengvų kelių neieškome!“ – byloja jog drįstame žengti į dar „neištyrinėtas teritorijas“ ir ieškoti naujų, novatoriškų būdų kaip spręsti gerai žinomus aplinkosaugos iššūkius, išryškinti reikalo esmę ir taikliai reaguoti. Ant marškinėlių išsiuvinėtas „Smagu kai rūpi!” demonstruoja komandos atsidavimą ir tikėjimą gamtos saugojimo idėja. Na, o mūsų požiūrį apibendrinantis šūkis „Saugome gamtą drauge su žmonėmis“ dabar yra aktualus kaip niekad.
Baltijos aplinkos forumo ašis – organizacijoje dirbantys žmonės, formuojantys puikią ir motyvuotą komandą. Nuolat besivystanti specialistų kalvė per dvidešimtmetį pastatė solidų vertybinį pamatą, kuris ir toliau dinamiškai keičiasi ir formuoja organizacijos charakterį. Ne, toli gražu, pas mus nėra viskas preciziškai suorganizuota (nors finansų skyriaus tikslumo ir kruopštumo daug kas pavydėtų), automatizuota, darbo procesai nebūtinai atspindi naujausias vadybos madas ar sterilius užduočių įgyvendinimo protokolus. Mes veikiam labiau kaip gero džiazo kolektyvas: būdami atsidavę ir geri specialistai, savo reikalo žinovai neapsiribojame standartais ir nevengiame improvizuoti ieškodami vis naujų išraiškos formų, tuo pačiu į gyvenimą paleidžiame kūrinius neieškodami kompromisų kokybei, stengiamės nepamesti motyvuojančio smagumo. Nes juk smagu kai rūpi! Man, kaip savamoksliam vadovui, tai – didelis iššūkis, bet kartu – ir neįkainuojama privilegija, už kurią esu dėkingas tiek buvusiems, tiek esantiems kolegoms.
Atsigręžkime į Lietuvos gamtą mūsų įsikūrimo pradžioje prieš 20 metų ir šiandien. Deja, ne viską galime vertinti optimistiškai. Per pastaruosius 20 metų praradome apie pusę milijono pievų, o kartu su jomis – ir didelę biologinės įvairovės dalį. Įprastinių kaimo paukščių sutiksime net perpus mažiau. Klimato kaitos padariniai vis ryškiau rodo savo charakterį. Baltijos jūros būklė nepagerėjo, medžiapjovės palieka kaip niekad didelius randus mūsų miškuose. Antropoceno įspaudas mūsų planetoje gilėja. Per daug kalbama ir per mažai daroma. Žodžiai „saikas“ ir „lėtumas“ traukiasi iš kasdienybės ir persikelia į siekiamybes, įgarsinamas Naujųjų metų išvakarėse.
Nepaisant to, matome, jog auga mūsų visuomenės poreikis įsibūti gamtoje, keičiasi pasaulėžiūra. Požiūris, jog gamta yra naudingas išteklius tampa atgyvena, pilietiškos visuomenės balse ji vis dažniau suvokiama kaip savaiminė vertybė. Vis dažniau ieškoma sugyvenimo su gamta ir greta mūsų tarpstančiomis rūšimis, vis labiau prisijaukinama savita laukinės gamtos tvarka ir vis mažiau stengiamasi ją „sukišti į lysves“, dedamos pastangos įsiklausyti ir prisitaikyti prie jos ritmo bei dėsnių. Tai suteikia vilties. Tai įkvepia ir toliau dirbti. Todėl nuotykis tęsiasi!
