Protesto metu ir po jo ūkininkai skundėsi, kad Žemės ūkio ministerija ūkininkus verčia atkurti ir prižiūrėti pievas, „kurios jokios pridėtinės vertės nekurs”. Gamtininkai su tuo kategoriškai nesutinka ir kviečia pridėtinę vertę skaičiuoti ne tik pinigais, bet ir kitomis gamtos teikiamomis naudomis.

„Nors mūsų valstybė bando nustatyti gamtos teikiamų naudų (ekosisteminių paslaugų) kainą, bet tai labai sunku padaryti. Pagalvokite, kiek vertas mūsų grynas oras, švarus vanduo, ar derlingas dirvožemis? Pievos teikia didžiulį spektrą tokių naudų – padeda suvaldyti potvynius, mažina klimato kaitą, užtikrina namus apdulkintojams, apsaugo dirvožemį nuo erozijos ir taip palaiko jo derlingumą ir pan. Ir šios naudos yra ne mažiau, o gal net ir labiau vertingos, nei grūdų (o tuo pačiu – ir derlingo dirvožemio) ekportavimas į kitas šalis.“ – sako nevyriausybinės aplinkosaugos organizacijos „Baltijos aplinkos forumas” gamtosaugos ekspertas Justas Gulbinas. 

Pievos – bene sparčiausiai nykstanti ekosistema Lietuvoje

Pievos – tai pasaulyje viena iš sparčiausiai nykstančių buveinių, Lietuvoje – taip pat. Kasmet vis daugiau jų yra suariamos ar kitaip suardomos norint gauti didžiausią trumpalaikę finansinę naudą. Jų vietoje sėjamos grūdinės žemės ūkio kultūros, kartais – sodinamas miškas. Nuo 2004 m. kasmet vien ūkininkų deklaruotų pievų vidutiniškai išnyksta 25 000 ha. Tai yra toks plotas, kokį užima bendrai Kauno ir Klaipėdos miestai. Iš viso per tuos metus išnyko 484 000 ha pievų. Tai yra kaip Vilniaus, Klaipėdos ir Utenos rajonai kartu sudėjus. Lietuva, stodama į Europos Sąjungą, įsipareigojo saugoti vertingiausias – daugiametes – pievas, t.y. jų plotas negali sumažėti daugiau nei 5 %. Šis procentas dabar yra ženkliai viršytas. Už tai Lietuvai gręsia baudos.

„Pievų nykimas yra tokio masto, kad jį galima pastebėti netgi plika akimi. Užtenka pasivažinėti po Lietuvą vasarą ir pastebėsime, kad mūsų šalyje dominuoja keliomis žemės ūkio kultūromis – kviečiais, rapsais – užsodinti laukai, o pievos įsiterpia tik kur ne kur. “ – sako  J. Gulbinas

Su pievomis nyksta daugybė rūšių

Su pievomis yra susiję daugybė gyvūnų ir augalų rūšių, kurioms dėl buveinių praradimo gresia išnykimas. Tokie paukščiai kaip dirviniai vieversiai, griežlės, kurapkos yra neatsiejami nuo pievų. Jos taip pat teikia namus įvairiems bestuburiams – vabzdžiams ir moliuskams, kurie yra pagrindinis pievų paukščių ir kitų pievose gyvenančių gyvūnų maistas. Susidaro užburtas ratas – mažėjant pievoms mažėja jose gyvenantys bestuburiai, kartu nyksta ir jais mintantys gyvūnai. Naujausio Europos įprastų paukščių gausos stebėsenos indekso duomenys rodo, kad ir toliau labiausiai nyksta būtent su pievomis ir kitomis atviro kraštovaizdžio buveinėmis susiję paukščiai. Per 43 metus Europoje sumažėjo 61 % agrarinio kraštovaizdžio paukščių (du trečdaliai visai išnyko). Palyginimui, miško paukščių sumažėjo 8 %. Mažėjant pievų, prarandame ir apdulkintojus, kurie yra be galo svarbūs užtikrinant mūsų pačių maisto išteklius.

Šis gamtos nykimas, gamtininkų teigimu, žalingiausias ne kam kitam, o pačiam žmogui.

„Gamta buvo milijonus metų ir toliau bus. Klausimas –  ar su ja kartu sugebės išlikti žmogus. O gal išnyksim kaip kokie dinozaurai? Esame priklausomi nuo stabilios aplinkos. O tą stabilią aplinką mums teikia rūšys, ekosistemos ir klimatas. Sunaikinsime šį balansą – išmušime pagrindą sau iš po kojų.” – tęsia Justas Gulbinas.

Nauda klimatui ir nematomos vertingos paslaugos

Pievos taip pat labai svarbios siekiant sušvelninti klimato kaitos procesą. Naujausiais mokslininkų skaičiavimais, pievose yra sukaupta maždaug 12 % viso pasaulio anglies dvideginio (C0²). Skirtingai nei miškuose, pievose anglis yra sulaikoma dirvožemyje. Tuo tarpu miškuose ji daugiausiai yra kaupiama pačiuose medžiuose ir jų lapuose. Todėl, mokslininkų vertinimu, natūralios ir pusiau natūralios pievos yra daug patikimesnės kaupti šiltnamio efektą sukeliančias dujas. Ypač daug žalos yra padaroma suarus natūralias pievas, nes visa dirvožemyje sukaupta anglis pradeda skirtis į aplinką.

„Pievos, o ypač daugiametės, kuriose daugybė skirtingų augalų rūšių yra labai vertingos. Daugelis net nesusimąsto, kad šis žole apaugęs plotas, kaip geras paslaugų centras teikia mums sunkiai įkainojamas naudas. Tokias, kaip augalų apdulkinimas, kurių vaisiai tampa maistu žmonėms, švarus vanduo, pagalba valdant potvynius, dirvožemio erozijos stabdymas, šienas, biokuras, medus, arbata, unikalus genofondas ir kitos. “ – sako nevyriausybinės aplinkosaugos organizacijos „Baltijos aplinkos forumas” gamtininkė Eglė Vičiuvienė.

Pievos egzistavo tūkstančius metų, bet dabar jų palaikymui reikalingas žmogus

Gamtininkės teigimu, tam, kad Lietuvoje egzistuotų pievos, reikalinga žmogaus veikla arba natūralūs gamtos trikdžiai. Lietuva, kartu su Latvija, Estija, Suomija ir Švedija patenka į borealinį biogeografinį regioną. Tai reiškia, kad mūsų krašte dominuoja miškai, o dauguma likimo valiai paliktų atvirų buveinių natūraliai užželtų mišku. Išimtimi būtų nebent potvynių zonos, kur vanduo medžiams trukdo įsitvirtinti. Vis tik, Lietuvoje pievas ir kitas atviras buveines jau turime apie 10 tūkstančių metų.

Jos buvo formuojamos įvairių gamtos veiksnių – ledynmečių, natūralių gaisrų, Europoje gyvenusių didelių žolėdžių (laukinių arklių, taurų, stumbrų) bandų. Mažėjant laukinių kanopinių bandoms, atvirų buveinių palaikymą perėmė atkeliavę žmonės. Jie formavo atvirus plotus žemdirbystei, o pradėję auginti gyvulius – ėmė šienauti pievas, todėl šiose vietose susiformavo įvairios ir ypač turtingos rūšių bendrijos. Išnykus didžiulėms laukinių žolėdžių bandoms, pradėjus kontroliuoti natūralius gaisrus, gamtinių trikdžių neliko. Pievas dabar gali palaikyti tik žmogus jose ganydamas gyvulius ir/arba šienaudamas.

Valstybė remia pievų išsaugojimą

Matydama pievų išsaugojimo būtinybę, tiek Europos Sąjunga, tiek Lietuva remia pievų išsaugojimą. Pievų atkūrimo tikslai keliami strateginiuose tiek su biologinės įvairovės išsaugojimu, tiek su klimato kaitos švelninimu susijusiuose dokumentuose.

„Būtent dėl to, kad pievos teikia viešąjį gėrį visiems piliečiams, Lietuvoje negalima jų suarti. Tai kai kuriuose pievų plotuose numato specialiosios žemės naudojimo sąlygos (SŽNS). Jei pievose vykdoma ūkinė veikla – jos ganomos arba šienaujamos – už tokią veiklą galima pretenduoti gauti išmokas iš valstybės. Jei jūsų plotuose yra nustatytos itin vertingos pusiau natūralių pievų buveinės, tuomet už jų savanorišką saugojimą galima gauti papildomas išmokas – sako J. Gulbinas.