Klimatas keičiasi ir jis keičiasi dėl žmogaus veiklos – dėl to šiandien jau niekas neabejoja. Pernai metai dėl karščio, stichinių reiškinių skaičiaus bei netolygiai iškritusių kritulių buvo paskelbti ekstremaliais. Šiemet vėl stebėjome neįprastai šiltą ir permainingą balandį. Viena labiausiai nuo gamtinių resursų bei oro sąlygų (tuo pačiu – ir nuo klimato kaitos) priklausiančių sričių yra žemės ūkis. Kokie klimato pokyčiai ir su tuo susiję padariniai pastebimi Lietuvoje ir kokią įtaką tai daro žemės ūkiui? Didėjanti vidutinė temperatūra, švelnėjantis šaltasis metų laikotarpis, ilgėjantis augimo sezonas – atrodo, kad tai veiksniai, kurie gali teigiamai paveikti žemės ūkį Lietuvoje. Jau dabar Lietuvoje auginami arbūzai, vynuogės, naujos grūdinės kultūros. Ilgėjant auginimo sezonui atsiranda galimybė per sezoną turėti du derlius ar išauginti didesnį derlių. Kita vertus – dažnėja ekstremalūs oro reiškiniai, išlieka didelė šalnų rizika, keičiasi vandens ištekliai ir dirvožemio kokybė.

Taigi, ar tikrai klimato kaitos poveikis vien teigiamas ir bus paprasta išnaudoti naujas galimybes? Kokias realias pasekmes ir su tuo susijusias rizikas gali atnešti besikeičiantis klimatas Lietuvos ūkiams? Kokį poveikį pats žemės ūkis daro klimatui ir kaip šį poveikį galima sumažinti?

Lietuvoje – padidėjusi vidutinė metinė temperatūra keičia žemės ūkį

Lietuvoje, lyginant su XX a. pradžia, vidutinė metinė temperatūra pakilo 0,7-0,9 °C ir stipriai padaugėjo vasariškai šiltų dienų. Šaltuoju metų laikotarpiu dienų su neigiama temperatūra skaičius mažėja. Taip pat pastebimas didėjantis skystųjų kritulių kiekis šaltuoju periodu, sniego dangos mažėjimas, dažnėjančios pavasario sausros. Visi šie rodikliai rodo, kad Lietuvos neaplenkia pasaulinės tendencijos – klimatas keičiasi ir mūsų šalyje.

Bendrame Europos kontekste Lietuva patenka į sankirtą tarp dviejų biogeografinių regionų: žemyninio ir šiaurinio. Yra pastebėta, kad keičiantis klimatui, šie regionai slenkasi link Šiaurės. Tai reiškia, kad Lietuvai tampa vis mažiau būdingos šiaurinio regiono sąlygos ir atkeliauja daugiau žemyniniam regionui būdingų klimatinių sąlygų. Tikėtina, kad šis pokytis per ateinančius dešimtmečius pagreitės. Taigi, turime įdomią ir išskirtinę situaciją, kai dalis klimato reiškinių lieka stabilūs, o dalis – keičiasi.Nors šie pokyčiai atrodo lėti ir nežymūs, jau dabar pastebimi su tuo susiję reiškiniai: dažnėjančios ekstremalios oro sąlygos, ankstyvesnis augalų žydėjimas, ilgesnis augalų vegetacijos sezonas, naujų augalų, gyvūnų, vabzdžių plitimas, dirvožemio erozija. Žemės ūkis yra sritis, kurią šie pokyčiai veikia labai stipriai ir, neabejotinai, ūkiai turės prie to prisitaikyti.

Išeitis – naujos augalų kultūros?

Pastaruoju metu vis dažniau girdime istorijas, kad Lietuvoje auginami arbūzai, auginamos iš pietinių šalių atsivežtos vynuogių veislės, naujos javų veislės. Tačiau praktika rodo, kad integruoti naujas augalų kultūras nėra taip paprasta. Pavyzdžiui, arbūzų augintojai Lietuvoje skundžiasi, kad bitės „nemato“ arbūzų ir melionų žiedų, todėl augintojai turėjo patys imtis apdulkinti augalus rankiniu būdu. „Mokslininkai yra pastebėję, kad vietinės apdulkintojų rūšys labiau renkasi vietinių augalų žiedus, taigi tokius egzotinius žiedus kaip arbūzų, kurių nėra mūsų aplinkoje, tiesiog aplenkia. Ši elgsena gali būti paaiškinama koevoliucija – tiek vabzdžiai, tiek augalai vystėsi vienu metu, sąveikaudami vieni su kitais ilgą laiką. Taigi apdulkintojai yra prisitaikę apdulkinti vietinius augalus, kaip ir vietiniai augalai yra prisitaikę būti apdulkinti vietinių apdulkintojų.“ – sako nevyriausybinės organizacijos Baltijos aplinkos forumo aplinkosaugos specialistė Eglė Vičiuvienė.Augalai per šimtmečius prisitaikė prie mūsų klimato, aplinkos, ligų, vabzdžių. Be to, net jei pas mus vidutinė metinė oro temperatūra auga, klimatas mūsų šalyje netampa toks, kaip pietinių šalių ir jis yra labai permainingas. Gamtoje pokytis vyks, žemės ūkyje taip pat. Tačiau šis prisitaikymas nėra greitas ir kelia daug klausimų bei iššūkių. „Kokį poveikį naujos augalų rūšys turės gamtinei aplinkai, kitiems auginamiems augalams? Kokios ligos ir vabzdžiai atkeliaus kartu su jais? Ar sugebės apsiginti nuo mūsų regione paplitusių ligų? Naujus dalykus reikia išbandyti atsargiai, gerai įvertinus galimas pasekmes.“ – sako ūkininkas Valentinas Genys.

Šalnos gali stipriai pakenkti derliaus kokybei

Nors Lietuvoje vidutinė metinė oro temperatūra auga, situacija nebus tokia, kaip pietinėse šalyse. „Taip, su laiku mūsų klimatas tampa panašus į kai kurias Vengrijos ar Ukrainos dalis, tačiau mūsų regione yra kitų veiksnių, kurie yra svarbūs. Nors Lietuva nėra visiškai šiaurinė šalis, tačiau mes esame santykinai arti Šiaurinių platumų. Todėl mes ir toliau turėsime vis dar galimas ankstyvas pavasario šalnas ir vis dar galimas vėlyvas rudenio šalnas. Ypač pavasarinės šalnos yra pavojingos, nes jos gali labai stipriai paveikti augalų vystymąsi ir taip pakenti derliaus kokybei.“ – sako klimatologas doc. dr. Justas Kažys.Pvz., 2023 m. rekordiškai stipri ir ilga stichinė šalna augalų žydėjimo laikotarpiu padarė daug nuostolių žemės ūkiui. Kad šalnos tampa didele problema, rodo ir savidraudos fondo patirtis: „Pastaraisiais metais būdingi dideli temperatūrų svyravimai balandžio pabaigoje, didėja šalnos rizika. Mūsu regione tai yra labai svarbus dalykas. Dėl šalčio gali viskas greitai ir stipriai nukentėti.“ – sako žemdirbių savidraudos fondo „Vereinigte Hagel” filialo Lietuvoje vadovas Martynas Rusteika.

Nuo ekstremalių reiškinių – saugo tik draudimas?

Dėl klimato kaitos Lietuvoje vis dažniau vyksta ekstremalūs reiškiniai. Be to, šie reiškiniai darosi vis sunkiau nuspėjami. „Dažnėjantis orų ekstremalumas – turbūt vienas svarbiausių klimato kaitos bruožų, veikiančių žemės ūkį. Sausringi periodai ir karščio bangos mainosi su vasaros audromis, kurios keliauja su visais lydinčiais reiškiniais – perkūnija, krušomis, škvalais, smarkiomis liūtimis. Tokie reiškiniai tampa stipresni, dažnesni ir darosi vis sunkiau juos numatyti. Tuo pačiu jie padaro daugybę nuostolių.“ – sako klimatologas doc. dr. Justas Kažys.

Kadangi Lietuva patenka į sankirtą tarp šiaurinio ir žemyninio regionų, čia fiksuojami dažnesni ekstremalūs reiškiniai iš abiejų regionų. Šiauriniam Europos regionui būdingos dažniau pasitaikančios smarkios liūtys ir didėjanti žiemos audrų rizika, o žemyniniam –  didėjantys karščio ekstremumai.

Aplinkos ministerija ir Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba (LHMT) skelbia, kad 2023 m. Lietuvoje buvo ekstremalūs dėl fiksuotų visų sausros tipų (miškuose, agrometeorologinė ir hidrologinė), potvynių ir kritulių netolygumo: pirmoje metų pusėje deficito, antroje metų pusėje – kritulių pertekliaus. Dėl ekstremalių hidrometeorologinių reiškinių pernai Europos žemynas patyrė apie 13,4 mlrd. eurų nuostolių, net 81 % jų susiję su potvyniais.

Ekstremalūs gamtos reiškiniai gali sunaikinti pasėlius, sugadinti derlius, pažeisti žemės struktūrą. Lietuvoje vis dažnėja atvejų, kai per trumpą laiką liūtys ir vėjas sunaikina pasėlius. Pvz., vertinama, kad 2017 m. stiprios liūtys vasarą ir rudenį Lietuvoje pažeidė beveik trečdalį javų plotų. 2020 m. buvo itin sudėtingi ūkininkams – pavasarį iškrito sunkaus šlapio sniego sluoksnis, o vasarą viską nuniokojo stipri audra, kai kur buvo išguldyta net pusė pasėlių. 2021 m. per Jonines praūžė audra su kruša, kuri pažeidė didelius plotus daržovių, išguldė žieminius ir vasarinius javus, rapsus. Pernai metais taip pat siautė audros, Joniškio rajone buvo paskelbta ekstremali situacija.

Nėra būdo, kaip būtų galima išvengti ekstremalių reiškinių ir apsisaugoti nuo neigiamo poveikio. O stipresni įvykiai gali visiškai sunaikinti derlių ir net lemti ūkio bankrotą. Todėl turbūt vienintelis būdas sumažinti nuostolius, yra pasėlių draudimas. Žemdirbių savidraudos fondo „Vereinigte Hagel” filialo Lietuvoje vadovas Martynas Rusteika sako: „Pastarieji penkeri metai pasižymi tuo, kad yra sudėtinga numatyti, kokios rizikos bus pačios aktualiausios, todėl žemdirbiai siekia apsidrausti nuo visų rizikų. Taip pat pastaruoju metu matome draudimo apimčių didėjimą – per pastaruosius ketverius metus draudžiami plotai padidėjo 2,5 karto.“ Draudimo bendrovės siūlo draudimą nuo įvairių klimato kaitos sukeltų ekstremalių gamtos reiškinių – krušos, audros ir liūties, stichinės sausros, šalnos bei ilgalaikio lietaus. 

Dėl ekstremalių hidrometeorologinių reiškinių padarytos žalos žemdirbius gelbėja ne tik savidraudos fondai, bet ir valstybė. Žemdirbiai gali kreiptis į savivaldybę, kurioje yra jo ūkis, ir pateikti reikalingą informaciją kartu su pagrindžiančiais dokumentais siekiant valstybės paramos už patirtą žalą dėl įvairių stichinių meteorologinių reiškinių, sukėlusių augalų žūtį.„Visgi, vien draudimo neužtenka, reikia žiūrėti sistemiškai – turi būti vykdoma tinkama politika Europos bei valstybės lygmeniu, siekiama tvarumo principų, o žemdirbiai turi būti suinteresuoti rūpintis savo resursais. Visi turime žvelgti per darnios aplinkos koncepciją ir kartu suvienyti pastangas.“ – priduria M. Rusteika.

Kaip išeiti iš užburto rato?

Naujausiose Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos ataskaitose teigiama, kad nesustabdžius klimato kaitos, jos padariniai bus pražūtingi. 2022 m. duomenimis, Lietuvoje daugiausia šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) išmetė transporto (30 %) ir energetikos (29 %) sektoriai. Trečioje vietoje – žemės ūkis (21 %). Pasaulinės tendencijos panašios. Taigi žemės ūkis daro tikrai reikšmingą poveikį klimato kaitai, todėl turi itin didelį potencialą šį poveikį sumažinti. Norint įveikti klimato kaitos keliamus iššūkius, būtina ne tik prisitaikyti, bet ir imtis veiksmų siekiant švelninti žemės ūkio įtaką klimato kaitai.

„Nors svarbu investuoti į technologijas, leidžiančias efektyviai įgyvendinti tvarius sprendimus ir naudoti mažai ŠESD išskiriančius metodus, bet to neužtenka. Būtina ieškoti kompromiso. Svarbu plėsti ūkių įvairovę ir didinti ekologinių ūkių skaičių. Pasitelkti dirvožemį tausojančius sprendimus. Biologinė įvairovė ir jos saugojimas yra ne mažiau svarbus aspektas.“ – sako klimatologas doc. dr. Justas Kažys

Lietuvoje jau yra nemažai gerųjų pavyzdžių, kai ūkininkai, siekdami prisidėti prie ŠESD mažinimo, taiko darnaus ūkininkavimo praktikas. Pavyzdžiui, praktikuoja neariminę žemdirbystę, sėjomainą, augina tarpines kultūras, siekia didinti daugiamečių pievų plotą. Ūkininkams taip pat nėra naujiena, kad svarbu taikyti inovatyvias technologijas mėšlo tvarkymui, mažiau naudoti mineralinių trąšų ir jas apskaityti, daugiau naudoti organines trąšas, keisti gyvulių pašarų sudėtį, siekiant sumažinti metano ir azoto suboksido išskyrimą. Ne mažiau svarbu yra mažinti pesticidų, herbicidų naudojimą, siekti naudoti moksliškai pagrįstus saugius alternatyvius būdus apsaugoti derlių nuo kenkėjų ir ligų. Maisto produktų tiekimo grandinės trumpinimas ir priartėjimas prie vartotojų gali padėti sukurti didesnę pridėtinę vertę ir mažinti transportavimo neigiamą poveikį.Agronomas, turintis praktinės ir mokslinės patirties žemės ūkyje, Lietuvos ekologinių ūkių asociacijos narys Valentinas Genys sako: „Negalime ir toliau taip elgtis, kaip iki šiol, ir tikėtis kitokio rezultato. Turi pasikeisti mūsų mąstymas, nes kitu atveju mes pjauname šaką, ant kurios sėdime. Beatodairiškai tręšdami dirvožemį sintetinėmis trąšomis ir ardami, mes žudome jo gyvybę ir toks dirvožemis greitai pavirs smėlio dykuma. Vietoje to, mes turime iki minimumo sumažinti sintetinio azoto naudojimą ir imtis priemonių atstatyti dirvožemio biologinę įvairovę, su visa jam priklausiančia gyvybe – mikroorganizmais, grybais. Tik tuomet gausime grąžą iš gamtos ir galėsime sėkmingai ūkininkauti“.

Šis straipsnis – pirmoji iš trijų dalių straipsnių cikle „Klimato kaitos poveikis Lietuvos žemės ūkiui“.