Į pagrindinį puslapį

Klimatui palanki dieta

Koks maistas palankus klimatui ir gamtai? Kokius produktus rinktis siekiant mažinti poveikį aplinkai? Ar veganiška = draugiška klimatui?

Maistas – klimato kaitos variklis

Maistas ir maisto tiekimo grandinės yra klimato kaitos variklis, ar bent viena iš svarbių dedamųjų. Maisto ir klimato kaitos sąsajos yra dažnai pamirštamos ar specialiai ignoruojamos, nes tai itin jautri tema, kuri tiesiogiai liečia kiekvieną.  

Maistas ir maisto grandinės prisideda prie klimato kaitos keliais pagrindiniais būdais – auginant ir gaminant maistą, jį transportuojant, švaistant ir pakeičiant natūralias ekosistemas į žemės ūkio naudmenas.   

Auginant maistą daromas didelis poveikis klimatui ir gamtai

Žemės ūkis pasaulyje yra atsakingas už maždaug 20-30 proc. šiltnamio efektą sukeliančių dujų. Dalis jų atsiranda dėl žemės naudojimo ir paskirties keitimo. Pavyzdžiui, nusausinamas ir suariamas durpingas dirvožemis, jame pasodinamos bulvės. Iš tokio lauko kasmet tiesiogiai išsiskiria daugiau CO2 nei išauginama bulvių. Dideli kiekiai metano, itin galingų šiltnamio dujų, išsiskiria pramoniniu būdu auginant galvijus. Pavyzdžiui, kai kur pieninės karvės yra šeriamos itin aukštą baltymų kiekį turinčiu pašaru, kuris leidžia primelžti daugiau pigesnio pieno, tačiau taip pat skrandžio fermentacijos metu skatina išskirti metaną. Tvartuose auginant mėsinius galvijus yra sunaudojami didžiuliai kiekiai augalinių pašarų, jiems užauginti naudojami plotai galėtų būti naudojami žmonių maistui (grūdams, ankštinėms kultūroms). Taip pat susiduriama su išmatų tvarkymo problema. Ji ženkliai prisideda prie metano emisijų, vandens telkinių užteršimo. Tokiu būdu gyvulinės kilmės maisto produktai (mėsa, pienas, pieno produktai ir kt.) sukuria didžiausią dalį šiltnamio efektą sukeliančių dujų. 

Dideles emisijas sukuria maisto transportavimas

Užauginti ir pagaminti maisto produktai kasdien laivais, lėktuvais, traukiniais, sunkvežimiais yra transportuojami aplink pasaulį. O po pervežimo yra dirbtinai šaldomi, šildomi ir sandėliuojami tam papildomai naudojant energiją. Siekiant, kad vartotojas gautų kuo didesnę pasiūlą, sukuriamos didelės CO2 emisijos. Be kita ko, tarptautinė prekyba neatsižvelgia ir į socialinius globalios dietos aspektus. Pavyzdžiui, Bolivinei balandai Europoje tapus supermaistu jos nebeišgali nusipirkti vietiniai Andų gyventojai, ją valgę tūkstantmečius. Vietoje to, jie pradeda vartoti daugiau pigesnių ir ne tokių maistingų baltųjų ryžių, o savo dietą pakeičia pigesne ir labiau „vakarietiška“. O tai tik dar labiau skatina produktų transportavimą ir nelygiavertišką maisto medžiagų pasiskirstymą tarp valstybių.  

Maisto švaistymas ir natūralių ekosistemų suardymas daro didelę žalą

Apie 30 % maisto pasaulyje yra tiesiog iššvaistoma gamybos, pardavimo ir vartojimo procese ir tai sukuria dar apie 10 % ŠESD emisijų. Akivaizdu, kad privaloma spręsti šią problemą.  

Visuomenėje, ir ypač ūkininkų tarpe plačiai sklando mitas, jog trūksta žemės žmonėms išmaitint ir būtent dėl to reikėtų kuo mažiau reguliuoti žemės ūkio veiklą. Pavyzdžiui, nereikėtų mažinti sunaudojamų trąšų kiekio arba subsidijų žemės ūkiui. Visgi, daugelyje žemės plotų auginama produkcija skirta ne žmonėms, bet gyvuliams arba biodegalams. Lietuvoje tokie plotai užima apie 40-50 % žemės ūkio naudmenų. Dėl šių tendencijų ir netinkamo žemės naudojimo nualinant dirvožemius kasmet žemės ūkiui yra panaudojama vis daugiau natūralių ar pusiau natūralių ekosistemų. Pavyzdžiui, jau dėl anksčiau minėtos Bolivinės balandos ekonominės sėkmės alpakų ganomos pievos, kurios ypatingai turtingos biologine įvairove, yra paverčiamos ariamais laukais. Taip naikinamos ne tik įvairios rūšys, bet ir natūralios sistemos, galinčios sugerti CO2.  

Sprendimai prasideda mūsų lėkštėje – klimatui palanki dieta

Tai – globalūs procesai, bet jie gali būti sprendžiami vietos lygmenyje. Atsakymus turime surasti savo regione ir savo lėkštėje. Šią vasarą visuomenei buvo pristatytos Šiaurės šalių mitybos rekomendacijos, apimančios ir Baltijos šalis. Pirmą kartą Lietuvos regionui aktualiose mokslinėse mitybos rekomendacijose atsižvelgta ne tik į sveikatos, bet ir į aplinkosaugos aspektus. Jose skatinama valgyti daugiau vaisių, daržovių ir žuvies, o mėsos ir pieno produktų vartojimą mažinti. Rekomendacijose nėra skatinama veganiška dieta, tačiau pabrėžiama, jog gyvulinės kilmės produktai privalo būti vartojami atsakingai. Rekomenduojamas raudonos mėsos kiekis savaitei – apie 350 g. Taip pat atkreipiamas dėmesys, jog itin svarbus maisto aplinkosauginis pėdsakas, tad renkantis daržoves verta atsižvelgti į tai, kaip ilgai jas galime išlaikyti, sandėliuoti, o renkantis mėsą ir jos produktus – kad tai būtų laisvai besiganančių ir pievų (atviras) ekosistemas palaikančių galvijų mėsa.  

Maisto ir klimato kaitos sąsajos yra akivaizdžios. Taip pat aišku, jog klimato kaitos kontekste užauginti ir pagaminti pakankamai sveiko maisto bus vis sunkiau. Ne veltui maisto tema nagrinėta ir praėjusią savaitę pasibaigusioje COP28 konferencijoje. Šiame renginyje pradėtas pirmasis iš trijų etapų, kuriais bus siekiama pakeisti maisto sistemas. Paskutinysis etapas numatomas po poros metų vyksiančioje COP30 konferencijoje. Čia ketinama pristatyti jau konkrečius valstybių planus, kaip maisto industrija taps tvaresne ir aplinkai draugiškesne.