Žymantas Morkvėnas, Baltijos aplinkos forumo vadovas
Praėjo beveik mėnuo nuo traktorių griausmo Vilniaus Gedimino prospekte. Šiandien žemės ūkio problematiką aptarėme ir su Ministre Pirmininke. Gera proga prisiminti ūkininkų protestą ir žvilgtelti į jį iš esmės ir iš šalies.
Kas gerai?
Iš tiesų labai svarbu ir gerai yra tai, jog Gedimino prospekte suvažiavę gražuoliai traktoriai atkreipė visuomenės dėmesį į ūkininkus. Dalis jų džiaugėsi sostinei neįprasta technika, kiti rodė susirūpinimą. Teko girdėti ir skaityti daug keliamų kausimų. Apie tai, už ką mokamos išmokos ir kaip jos turėtų būti skirstomos? Ar viešieji pinigai duoda adekvačią viešą naudą? Kaip yra ir turi būti auginamas mūsų maistas? Ir kiek, iš tiesų, mūsų šalyje platūs pasėlių laukai augina maisto? Visi šie klausimai yra labai svarbūs ir reikalingi. Jie ne tik skatina visuomenės sąmoningumą ir kritinį mąstymą. Jie taip pat priartina valgytoją prie ūkininko. Pasigirsta ne tik ūkininkų lūkesčiai viešiesiems pinigams, bet ir valgytojų lūkesčiai ūkininkams – ne tik kokio skonio ir pigumo maisto norėtų, bet ir kaip tas maistas turėtų būti užaugintas. Ir kokia to įtaka gamtai.
Aktyvios diskusijos prospekte, televizijos studijose, internete gana aiškiai signalizavo – žemės ūkio politikoje reikia pokyčių. Ir gana esminių. Tiesa, tų pokyčių poreikius diskutuojančios grupės mato labai skirtingai. Bet, panašu, kad visi sutaria – pokyčiai reikalingi. Ir šis signalas yra puikus postūmis, suteikiantis vilties, jog šis ypač inertiškas politikos sektorius galiausiai pradės keistis iš esmės.
Kas liūdina ir kelia rūpestį?
Mane, gamtininką, labiausiai liūdina tai, jog protesto turinys ir retorika priešina ūkininkus ir gamtos saugotojus. Nors ir vieni, ir kiti yra suinteresuoti gera gamtos būkle. Neneigsiu, teko sutikti ūkininkų, kuriems paukšteliai, gėlytės ir kitokie gamtos sutvėrimai nelabai rūpi, o žemės ūkis (lot. agri cultura) – tik verslo modelis. Tačiau esu sutikęs labai daug ir tokių ūkininkų, kurie labai empatiškai stebi ir puoselėja aplink esančią gamtą ir stengiasi su ja sugyventi. Jiems žemės ūkis (lot. agri cultura) – yra labiau gyvenimo būdas, kultūra ir žemės puoselėjimas ateities kartoms. O ir pačiai šių dienų gamtai ūkininkas yra labai reikalingas, nes tik dėka jo / jos gali klestėti pievų ekosistemos, jose augantys augalai, vaikus vedantys ar besimaitinantys paukščiai, vabzdžiai ir kiti gyviai. Todėl supriešinimo čia neturi ir negali būti.
Man, kaip šiokiam tokiam ūkininkui, liūdna girdint protesto retoriką, kuri primena vesterno filmų žanrą. Nors, žvelgiant į politikų reakciją – vienų besąlygišką atsitraukimą, kitų – pataikavimą, neabejotina, jog tokia retorika paveiki. Tai tik skatina elgseną, kuri žodynuose vadinama reketu. Ir tai taip pat labai liūdina.
Kokia problematika ryškėja praskleidus uždangą ir patraukus dekoracijas?
Per ES finansinį periodą Lietuva gauna apie 8 milijarus eurų paramos. Iš jų apie pusė (4 mlrd.) yra skiriama žemės ūkio sektoriui. Taigi – labai reikšminga skiriamų lėšų dalis. ES išmokos žemės ūkiui yra viešieji (ES mokesčių mokėtojų) pinigai, kurie turėtų būti paskirstomi taip, kad maksimaliai prisidėtų prie viešųjų gėrybių puoselėjimo. Visgi, šiandien BŽŪP išmokų parama koncentruojasi labai nedideliam ūkių kiekiui. Skaičius reiktų tikslinti ir naujinti, bet kalbama, jog apie 80 proc. išmokų gauna tik keli procentai ūkininkų. Ir tai yra skiriama tokioms žemės ūkio kryptims, kurios neduoda didelės pridėtinės naudos Lietuvai, bet sukuria dideles aplinkosaugines ir kaimo plėtros problemas (stambėja ūkiai, skursta kaimo kraštovaizdis. mažėja žemės ūkio sektoriaus užimtumas kaimiškose vietovėse). BŽŪP parama koncentruojasi ūkiuose, kuriems ta parama mažiausiai reikalinga;
Lietuvoje dominuoja augalininkystės sektorius. Per 70% Lietuvoje užaugintų grūdų eksportuojami trečiosioms šalims ir pasitarnauja ne mūsų šalies interesams. Padėti trečiosioms šalims bendrąja prasme yra gerai, tačiau tai turėtų būti daroma ne gamtos sąskaita. Dabar auginant grūdus vis dar, dažnu atveju, alinamas mūsų dirvožemis, skatinama erozija ir teršiami mūsų vandens telkiniai, nyksta biologinė įvairovė ir mozaikiškas kaimo kraštovaizdis. „Grūdininkai” gauna dideles išmokas ir mokestines lengvatas, tačiau patys į šalies biudžetą sumoka labai mažai. Tikėtina, jog suvedus balansą, pamatytume situaciją, jog grūdininkai greta iš produkcijos generuojamų pelnų yra mokesčių mokėtojų išlaikytiniai.
Bendra deklaruotų pievų padėtis, remiantis deklaravimo duomenimis
Šiuo metu Žemės ūkio ministerija „buhalteriškai” renka plotus, ieško klaidų ir įvairių procedūrinių niuansų idant sumažintų reikalavimą atstatyti daugiametes pievas. Tačiau ignoruojama esminė problema – nuo pat stojimo į ES Lietuvoje kasmet pievų plotai mažėja apie 25000 ha (maždaug Kauno ir Klaipėdos miesto plotai kartu sudėjus). Nuo stojimo į ES jau esame praradę apie 0,5 mln. ha pievų. Tai lemia didelius praradimus Lietuvos gamtai, neprisideda prie klimato kaitos – esminės krizės numatomos kuriant ateitį – mažinimo. Pievų mažėjimo tendencijos problema iš esmės nėra sprendžiama.
Deklaruojama, jog žemės ūkis yra strateginis sektorius, būtinas Lietuvos saugomo užtikrinimui. Geras, teisingas teiginys. Tačiau šiuo metu vystomas žemės ūkis neatitinka šio apibūdinimo. COVID pandemija parodė, jog krizės atveju greitai sutrūkinėja tiekimo grandinės, tai liečia ir apsirūpinimą maistu. Strateginį saugumą užtikrina toks žemės ūkis, kuris, pirmiausia, maistu aprūpina šalies poreikius. Didelis smulkių ir vidutinių ūkių skaičius užtikrina sektoriaus atsparumą ir prisitaikymą. O tuo pačiu – sukuria prielaidas turtingai ir pilnavertiškai funkcinuojančiai gamtinei įvairovei. Tačiau šiandien žemės ūkio sektoriuje dominuoja žaliavinė produkcija (pvz. 70 proc. grūdų ir pieno iškeliauja svetur), tik nedidelė dalis Lietuvoje liekamos žaliavos panaudojama maistui. Tuo tarpu mėsos produktus, daržoves daugiausia importuojame iš kitų šalių. Ir visa ši situacija be socialinių ir ekonominių problemų, sukelia dideles problemas ir mūsų gamtai – tą akivaizdžiai rodo ir kaimo paukščių populiacijų indekso drastiškai mažėjanti tendencija.
Akivaizdu, jog reikia peržiūrėti Lietuvos žemės ūkio politikos kryptis ne vien kosmetišai keičiant taisykles, bet ir labiau iš esmės. Ir tam diskusijos prie apskrito stalo yra labai reikalingos. Svarbu susėsti kartu ir ūkininkams, ir aplinkosaugininkams, ir valstybės tarnautojams.
Komentarų nėra