Koks maistas palankus klimatui ir gamtai? Kokius produktus rinktis siekiant mažinti poveikį aplinkai? Ar veganiška = draugiška klimatui?
Maistas ir maisto tiekimo grandinės yra klimato kaitos variklis, ar bent viena iš svarbių dedamųjų. Maisto ir klimato kaitos sąsajos yra dažnai pamirštamos ar specialiai ignoruojamos, nes tai itin jautri tema, kuri tiesiogiai liečia kiekvieną.
Maistas ir maisto grandinės prisideda prie klimato kaitos keliais pagrindiniais būdais – auginant ir gaminant maistą, jį transportuojant, švaistant ir pakeičiant natūralias ekosistemas į žemės ūkio naudmenas.
Žemės ūkis pasaulyje yra atsakingas už maždaug 20-30 proc. šiltnamio efektą sukeliančių dujų. Dalis jų atsiranda dėl žemės naudojimo ir paskirties keitimo. Pavyzdžiui, nusausinamas ir suariamas durpingas dirvožemis, jame pasodinamos bulvės. Iš tokio lauko kasmet tiesiogiai išsiskiria daugiau CO2 nei išauginama bulvių. Dideli kiekiai metano, itin galingų šiltnamio dujų, išsiskiria pramoniniu būdu auginant galvijus. Pavyzdžiui, kai kur pieninės karvės yra šeriamos itin aukštą baltymų kiekį turinčiu pašaru, kuris leidžia primelžti daugiau pigesnio pieno, tačiau taip pat skrandžio fermentacijos metu skatina išskirti metaną. Tvartuose auginant mėsinius galvijus yra sunaudojami didžiuliai kiekiai augalinių pašarų, jiems užauginti naudojami plotai galėtų būti naudojami žmonių maistui (grūdams, ankštinėms kultūroms). Taip pat susiduriama su išmatų tvarkymo problema. Ji ženkliai prisideda prie metano emisijų, vandens telkinių užteršimo. Tokiu būdu gyvulinės kilmės maisto produktai (mėsa, pienas, pieno produktai ir kt.) sukuria didžiausią dalį šiltnamio efektą sukeliančių dujų.
Užauginti ir pagaminti maisto produktai kasdien laivais, lėktuvais, traukiniais, sunkvežimiais yra transportuojami aplink pasaulį. O po pervežimo yra dirbtinai šaldomi, šildomi ir sandėliuojami tam papildomai naudojant energiją. Siekiant, kad vartotojas gautų kuo didesnę pasiūlą, sukuriamos didelės CO2 emisijos. Be kita ko, tarptautinė prekyba neatsižvelgia ir į socialinius globalios dietos aspektus. Pavyzdžiui, Bolivinei balandai Europoje tapus supermaistu jos nebeišgali nusipirkti vietiniai Andų gyventojai, ją valgę tūkstantmečius. Vietoje to, jie pradeda vartoti daugiau pigesnių ir ne tokių maistingų baltųjų ryžių, o savo dietą pakeičia pigesne ir labiau „vakarietiška“. O tai tik dar labiau skatina produktų transportavimą ir nelygiavertišką maisto medžiagų pasiskirstymą tarp valstybių.
Apie 30 % maisto pasaulyje yra tiesiog iššvaistoma gamybos, pardavimo ir vartojimo procese ir tai sukuria dar apie 10 % ŠESD emisijų. Akivaizdu, kad privaloma spręsti šią problemą.
Visuomenėje, ir ypač ūkininkų tarpe plačiai sklando mitas, jog trūksta žemės žmonėms išmaitint ir būtent dėl to reikėtų kuo mažiau reguliuoti žemės ūkio veiklą. Pavyzdžiui, nereikėtų mažinti sunaudojamų trąšų kiekio arba subsidijų žemės ūkiui. Visgi, daugelyje žemės plotų auginama produkcija skirta ne žmonėms, bet gyvuliams arba biodegalams. Lietuvoje tokie plotai užima apie 40-50 % žemės ūkio naudmenų. Dėl šių tendencijų ir netinkamo žemės naudojimo nualinant dirvožemius kasmet žemės ūkiui yra panaudojama vis daugiau natūralių ar pusiau natūralių ekosistemų. Pavyzdžiui, jau dėl anksčiau minėtos Bolivinės balandos ekonominės sėkmės alpakų ganomos pievos, kurios ypatingai turtingos biologine įvairove, yra paverčiamos ariamais laukais. Taip naikinamos ne tik įvairios rūšys, bet ir natūralios sistemos, galinčios sugerti CO2.
Tai – globalūs procesai, bet jie gali būti sprendžiami vietos lygmenyje. Atsakymus turime surasti savo regione ir savo lėkštėje. Šią vasarą visuomenei buvo pristatytos Šiaurės šalių mitybos rekomendacijos, apimančios ir Baltijos šalis. Pirmą kartą Lietuvos regionui aktualiose mokslinėse mitybos rekomendacijose atsižvelgta ne tik į sveikatos, bet ir į aplinkosaugos aspektus. Jose skatinama valgyti daugiau vaisių, daržovių ir žuvies, o mėsos ir pieno produktų vartojimą mažinti. Rekomendacijose nėra skatinama veganiška dieta, tačiau pabrėžiama, jog gyvulinės kilmės produktai privalo būti vartojami atsakingai. Rekomenduojamas raudonos mėsos kiekis savaitei – apie 350 g. Taip pat atkreipiamas dėmesys, jog itin svarbus maisto aplinkosauginis pėdsakas, tad renkantis daržoves verta atsižvelgti į tai, kaip ilgai jas galime išlaikyti, sandėliuoti, o renkantis mėsą ir jos produktus – kad tai būtų laisvai besiganančių ir pievų (atviras) ekosistemas palaikančių galvijų mėsa.
Maisto ir klimato kaitos sąsajos yra akivaizdžios. Taip pat aišku, jog klimato kaitos kontekste užauginti ir pagaminti pakankamai sveiko maisto bus vis sunkiau. Ne veltui maisto tema nagrinėta ir COP28 konferencijoje. Šiame renginyje pradėtas pirmasis iš trijų etapų, kuriais bus siekiama pakeisti maisto sistemas. Paskutinysis etapas numatomas po poros metų vyksiančioje COP30 konferencijoje. Čia ketinama pristatyti jau konkrečius valstybių planus, kaip maisto industrija taps tvaresne ir aplinkai draugiškesne.
Siekiant pateikti mokslu pagrįstą informaciją, parengėme mokslinės literatūros apžvalgą ir du leidinius. Jų tikslas – atskleisti, kaip mūsų mitybos pasirinkimai veikia klimatą ir aplinką, suteikti vertingų žinių sprendimų priėmimui bei skatinti tvaresnius pasirinkimus kasdien. Leidiniai skirtas visiems, besidomintiems mityba, sveikata ir gamtosauga.
Šiame leidinyje trumpai pristatoma, kuo skiriasi pagrindiniai galvijų auginimo būdai ir ką jie reiškia klimatui bei gamtai. Suformuluotos esminės žinutės remiasi mokslinių tyrimų apžvalga „Mėsai auginamų galvijų sistemų ŠESD.“
Šios apžvalgos pagrindinis tikslas yra surinkti ir apibendrinti esamą informaciją apie mėsinių galvijų auginimo būdus ir jų išskiriamą ŠESD. Apžvalga remiasi moksliniais tyrimais, suteikia galimybę skaitytojui gilintis toliau. Esminės žinutės visuomenei iš šios apžvalgos pateikiamos atskirame leidinyje „Jautiena ir klimatas. Kalta visai ne karvė“.
Leidinys parodo, kaip mūsų mitybos pasirinkimai veikia klimatą, biologinę įvairovę ir sveikatą, bei pateikia praktinius būdus, kaip pereiti prie tvaresnės maisto sistemos.
Būdai, kaip užauginama jautiena – ar gyvuliai ganomi laukuose, ar laikomi fermose – turi reikšmės ne tik skoniui, bet ir klimatui bei gamtai.
Kai kurie ganymo būdai, pavyzdžiui, ekstensyvus ganymas (kai mažiau gyvulių ganoma viename plote), prie aplinkos sąlygų pritaikomas rotacinis ganymas (kai gyvuliai reguliariai perkelinėjami tarp suskirstytų ganyklų plotų, atsižvelgiant į vietos ypatybes ir sąlygas, kurios lemia žolės augimo greitį bei ganiavos plote trukmę), gali būti palankesni klimatui. Tokie ūkininkavimo būdai padeda palaikyti gerą ganyklų ir jų dirvožemio būklę, o kai kurie moksliniai tyrimai rodo, kad jie netgi padeda sugerti daugiau šiltnamio efektą sukeliančių dujų nei jų išskiriama auginant gyvulį. Vis dėlto tai dar nepakankamai ištirta sritis, kuri reikalauja tolimesnių mokslinių tyrimų.
Kai toks dėmesingas ir kruopštus ganymas netaikomas, jautienos kilogramas iš fermose laikomų galvijų dažnai turi mažesnį šiltnamio efektą sukeliančių dujų pėdsaką, kadangi dėl kombinuotų pašarų naudojimo galvijai užauginami žymiai greičiau. Tačiau ši gyvulininkystės forma neapsieina be žalos aplinkai – ypač biologinei įvairovei, dėl intensyvios pašarų gamybos, žemės naudojimo pokyčių ir didelio trąšų kiekio.
Svarbu nepamiršti – tinkamai suplanuotas ganymas ne tik gali būti draugiškesnis klimatui, bet ir leidžia gamtai klestėti. Tokios ganyklos tampa prieglobsčiu laukinei gyvybei, o dirvožemis ilgainiui tampa sveikesnis ir gyvybingesnis.
Skaityti plačiau atskirame leidinyje „Jautiena ir klimatas. Kalta visai ne karvė“.
Kiekvienas mūsų pasirinkimas, ką valgyti, turi poveikį aplinkai. Dabartinės mitybos ir maisto gamybos praktikos ženkliai prisideda prie gamtinių ekosistemų nykimo, klimato kaitos, vandens užterštumo, dirvožemio degradacijos. Dėl žemės ūkio plėtros mažėja natūralių buveinių bei kraštovaizdžio elementų, kurie yra svarbūs įvairioms gyvybės formoms. Negana to, augalų auginimui naudojamos cheminės trąšos, įvairūs pesticidai, kurie gali turėti neigiamą poveikį gamtai ir žmogui.
Gera naujiena ta, kad kiekvienas iš mūsų gali padaryti teigiamą poveikį, įgyvendindamas net ir nedidelių pokyčių savo lėkštėje.
Perfrazavus gyvenimo be atliekų šefę Anne-Marie Bonneau galime sakyti: „Nereikia grupelės žmonių, kurie tobulai taiko aplinkai palankios mitybos principus. Reikia milijonų žmonių, kurie tai darytų netobulai.“
Kviečiame laikytis šių penkių aplinkai palankios mitybos principų:
Pasirinkdami vietinius produktus, mes ne tik mažiname anglies dvideginio emisijas, kurios atsiranda gabenant prekes iš užsienio, bet ir remiame Lietuvos ūkininkus. Prioritetas turėtų būti teikiamas sezoninėms daržovėms ir vaisiams, nes jų auginimui naudojama mažiau trąšų, nereikia įrengti energiją vartojančių šiltnamių, trumpesnis sandėliavimo laikas, o ir maistas skanesnis, kai jo pasiilgstame.
Vartoti mažiau mėsos ir pieno produktų svarbu, nes didžioji dalis mėsos, kurią galime nusipirkti parduotuvėje, atkeliauja iš intensyvių gyvulininkystės fermų. Tokiose fermose gyvuliai maitinami aukštą baltymų kiekį turinčiu maistu, kuriam užauginti reikalingas didelis žemės plotas, vietoje to, kad galėtų būti naudojamas tiesiogiai žmonių maistui auginti. Fermose dideliais kiekiais auginami galvijai sudaro ir reikšmingą metano emisijų dalį, kuri ženkliai prisideda prie klimato kaitos.
Vartojant mėsą, svarbu teikti pirmenybę ekologiškai užaugintai ar lauke besiganančių galvijų mėsai. Mažus ir vidutinius ūkius prižiūrintys ūkininkai, dažniau turi artimesnį ryšį su aplinka. Pievose ekstensyviai besiganantys galvijai turi teigiamą poveikį pievų ir šlapynių išsaugojimui, tokiose vietose kuriasi paukščiai, vabzdžiai ir išsaugomas unikalus gamtinis atviras kraštovaizdis.
Žemės ūkyje dažnai naudojamos trąšos didina vandens telkinių užterštumą ir eutrofikaciją. Vandens „žydėjimas“ mažina deguonies kiekį vandenyje, žudo žuvis bei kitus vandens organizmus, naikina ekosistemas ir kelia grėsmę geriamojo vandens kokybei. Augalų auginimui neretai naudojami pesticidai, herbicidai, fungicidai, kurie gali turėti neigiamą poveikį vabzdžiams ir visai gamtai.
Yra paskaičiuota, kad apie 30 % maisto pasaulyje yra tiesiog iššvaistoma gamybos, pardavimo ir vartojimo procese. Tinkami valgyti, tačiau dėl išvaizdos netinkami pardavimui produktai dažnai nepasiekia vartotojų ir yra išmetami. Perteklinio maisto auginimui eikvojamas bei teršiamas dirvožemis, vanduo, naudojami dideli plotai žemės. Pakuočių gamybai taip pat yra eikvojami resursai, negano to, ypač plastikinės pakuotės, sudaro didelę dalį atliekų, kurios dažnai nepatenka į perdirbimą ir kaupiasi sąvartynuose ar teršia gamtą.
Įgyvendink šiuos principus, išbandydamas vieną iš šių pokyčių savo lėkštėje:
Receptas: Šparaginės pupelės su jogurtuAnkštiniai augalai – puikus sezoninių baltymų šaltinis
Ankštiniai augalai Lietuvoje auginti ir vartoti šimtmečius – žirniai, pupos, lęšiai. Šie augalai vis dažniau vertinami kaip paprastas, klimatui palankus būdas papildyti mitybą augaliniais baltymais. Jie pasižymi didele maistine verte – yra svarbus augalinių baltymų, skaidulų ir kitų maistinių medžiagų šaltinis. Lietuvoje žirniai ir pupos tradiciškai naudoti įvairiuose patiekaluose – sriubose, troškiniuose, mišrainėse. Šiandien jie vis dažniau atrandami ir naujuose, šiuolaikiškuose receptuose.
Vietiniais ankštiniais galime džiaugtis ištisus metus: vasarą – šviežiais žirniais ar šparaginėmis pupelėmis, o šaltuoju sezonu – šaldytais, džiovintais ar konservuotais produktais. Pastaraisiais metais Lietuvoje vis daugiau auginami ir lęšiai, nors jie dar nėra plačiai žinomi. Vienas jų privalumų – greitesnis paruošimas, palyginti su kitais ankštiniais. Plačiau skaitykite pranešime.
Čia rasite puikų receptą „Šparaginės pupelės su jogurtu“. Kad patiekalas būtų palankesnis klimatui, rekomenduojame rinktis vietines pupeles pagal sezoną: vasarą – šviežias, žiemą tiks ir šaldytos. Šaltuoju metų laiku taip pat verta atsisakyti šviežio pomidoro ir petražolių – juos galima pakeisti konservuotais ar džiovintais produktais.
Daiginimui tinka ne visos kruopos – jos turi būti nesusmulkintos ir neapdorotos termiškai. Tinka šios kruopos ir grūdai:
Kaip pasiruošti daigintų kruopų?
Grikiai dygsta labai greitai (per 12–24 val.), kviečiams ir rugiams gali prireikti 1–2 dienų, o avinžirniams ar lęšiams – iki 3 dienų. Nepalikite daigų per ilgai – jei gali tapti kartūs ar gleivėti.
Pasaulinės ankštinių augalų dienos proga – išskirtinis interviu su ūkininku, lėto maisto kultūros entuziastu, Baltijos aplinkos forumo vadovu Žymantu Morkvėnu.
Žymantas dalinasi savo maisto filosofija, kaip apsirūpina maistu ir pasakoja apie latviškos, senovinės rudųjų žirnių veislės auginimo ypatumus. Dovana skaitytojams – rudųjų žirnių su baravykais receptas!
Ką Tau reiškia maistas ir kaip juo apsirūpini
Stengiuosi maisto nepirkti parduotuvėse, o ieškau kitų būdų juo apsirūpinti – užsiauginti, pirkti tiesiogiai iš vietinių ūkininkų, smulkių gamintojų. Toks maistas man ne tik skanesnis ir skalsesnis, bet ir kur kas vertingesnis, nes tai yra bendravimas, kultūra, tradicijos. Kai turi ryšį su tuo, kas patiekiama ant stalo, tiesiog nekyla ranka tokio maisto švaistyti. Taigi, kaip aš apsirūpinu maistu?
Rudieji žirniai – kodėl būtent jie?
Žirnius gavau iš kolegos Gražvydo – kaip seną veislę. Mane čia žavi keli dalykai. Pirmiausia – senas, tradicinis keitimosi sėklomis principas. Ne nuvažiuoti į parduotuvę apsipirkti, kas gal ir madinga, bet keistis su bičiuliu – tai tam tikra bičiulystės forma. Savo užaugintais žirniais ir pats dalinuosi su kaimynais kaime.
Praktinė šio proceso pusė – palyginus standartinius parduotuvėje pirktus žirnius su šiais – daigumas šimtaprocentinis. Jei iš parduotuvės sudygsta kas antras, tai šie sudygsta visi ir dar būna stipresni, vešlesni. Tai rodo sėklos prisitaikymą. Žirnius sėju iš pernykščio derliaus likučio, tad tikiu, kad per keletą metų augalas prisitaiko prie mano teritorijos, prie mano mikroklimato – tam tikra prasme ją prisijaukinu.
Kai pats auginu, užsimezga tam tikras santykis su augalu. Man svarbu ne tik jį valgyti – svarbu stebėti, kaip jis auga. Tame matau didelį pasitenkinimą ir, galima sakyti, iš proceso ateina dalis sotumo. Žirniai tapo ir mūsų šeimos tradicijų dalimi – neįsivaizduojame Kūčių stalo be rudųjų žirnių. Tai ritualinis patiekalas, kuris visada būna ant mūsų stalo. Beje, žirnių dabar prisiauginau tiek, kad galiu leisti sau valgyti ne tik per Kūčias, bet ir dažniau.
Kai pats augini maistą, pradedi visai kitaip suvokti maistą. Gali parduotuvėje nusipirkti kilogramą žirnių ar kruopų, bet ką tai reiškia – kokio daržo reikėtų, kad tą kiekį užsiaugintume patys. Kaip ir skrendant lėktuvu – dviejų valandų skrydis ir jau atsiduri Londone, bet realaus atstumo nejauti. Jei iki Londono eitum pėsčiomis, atstumą suvoktum visai kitaip. Taigi maisto auginimas padeda kur kas pilnavertiškiau suprasti jo kainą.
Pasidalink savo mėgstamiausiu receptu su rudaisiais žirniais
Pirmiausia reikia pasakyti, kad šie žirniai nėra skirti smaližiavimui prie lysvės – jie skirti gaminimui. Žirnius galima panaudoti įvairiai, bet mano mėgstamiauias patiekalas – rudieji žirniai su baravykais.
Taigi, prieš vartojimą žirnius išmirkau, tuomet verdu. Iš savo senelio išmokau, kad verdant bet ką verta įdėti lauro lapų, druskos, pipirų, svogūną. Net verdant bulves darau tą patį – senelio garbei. Tai iš tiesų suteikia labai gerą skonį.
Šiam receptui tinka švieži, šaldyti ar džiovinti baravykai. Kaime juos renku aplinkiniuose miškuose. Musteikos baravykingų vietų atskleisti negaliu, bet vietiniai dzūkai sako, kad baravykas užauga per naktį. Todėl, kai prasideda baravykų dygimas, einu kasdien į tas pačias vietas ir ten ieškau.
Dažniausiai naudoju džiovintus baravykus. Juos užpilu verdančiu vandeniu, pamirkau, nuovirą nupilu ir atidedu – vėliau jis puikiai tinka sriuboms ar kitiems patiekalams pagardinti.
Grybus pakepinu su svogūnais aliejuje, sudedu išvirtus žirnius ir viską sumaišau. Paskaninti labai tinka krapai ar petražolės. Skanaus!
Kviečiame bent kartą per savaitę pabandyti pasigaminti bent vieną klimatui ir gamtai draugišką patiekalą. Puikių idėjų galite rasti Gero ūkininko čempionato globėjos Beatos Nickolhson receptuose.
Projektas „Klimato kaitos mažinimo advokacija žemės ūkyje“ finansuojamas Klimato kaitos programos lėšomis, kurią administruoja Aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra.
