Gamtosaugininkė taip pat prideda, kad kainos klausimą iš dalies gali spręsti ir patys vartotojai: 48 % visuomenės už maisto produktus, užaugintus saugant Lietuvos gamtą, sutiktų mokėti daugiau.

Aplinkosauginiai reikalavimui turi griežtėti

Didelė dalis šalies gyventojų (41 proc.) mano, kad žemės ūkis labiau kenkia gamtai nei jai padeda ir pasisako (43 proc. apklaustųjų) už griežtesnius aplinkosauginius reikalavimus bei reiklesnę kompensacijų skyrimo tvarką.

Didžioji dalis visuomenės (40 proc.) norėtų, kad kompensacijos ūkininkams už ekstremalių reiškinių padarytą žalą būtų mokamos tik tada, jei ūkininkas pats ėmėsi kažkokių priemonių išvengti šių reiškinių – taikė klimato kaitos švelninimo ar prisitaikymo priemones. Taip pat dauguma gyventojų (61 proc.) sutiko su tuo, kad valstybė turi mokėti išmokas dėl gamtos išsaugojimo ir atkūrimo tik tada, kada vertybių būklė yra gerinama.

„Galėtume prisiminti praėjusiais metais kilusį didžiulį ažiotažą ūkininkų bendruomenėje dėl pranešimų apie specialiąsias žemės naudojimo sąlygas. Tuomet kai kurie žmonės piktinosi, kodėl jie turi savo žemėje saugoti – negali sunaikinti – ten plytinčias natūralias pievas, ganyklas, pelkes ir šaltinynus, reikalavo už tai valstybės kompensacijos. Dabar visuomenė pasakė, kad ji pilnai pritaria tam, kas, be kita ko, įtvirtinta ir Konstitucijoje – esame įpareigoti saugoti turimas gamtines vertybes. Tai tiesiog yra mūsų pilietinė pareiga. Tuo tarpu kompensacijas valstybė turi mokėti, jei tu įdedi papildomų pastangų tų vertybių būklei gerinti, pvz., palieki nešienautus pievų plotus vabzdžiams, vėlini jų šienavimą kad spėtų išsiperėti paukščiai ir pan. Tą numato įvairios gamtosauginės išmokos.” – sako R. Grinienė.

Reikėtų rūpintis, kad Lietuva sau užsiaugintų pakankamai maisto

Remiantis apklausos duomenimis, lietuviams svarbiausias teigiamas Lietuvos žemės ūkio poveikis – kad šalyje pakaktų maisto (taip sako 47 proc. gyventojų). Taip pat kas trečias gyventojas galimybę įsigyti Lietuvoje užauginto maisto įvardino kaip svarbų žemės ūkio išmokų prioritetą.

Žemės ūkio politikoje aktyviai dalyvaujantis Baltijos aplinkos forumo aplinkosaugininkas Justas Gulbinas sako: „Toks visuomenės lūkestis puikiai atspindi politikų siekį žemės ūkį pripažinti strategiškai nacionaliniam saugumui svarbiu šalies sektoriumi. Jei mus ištiktų kokia ekstremali padėtis, reikėtų vietinio maisto ir ūkininko, kuris turi kontaktą su galutiniu vartotoju. Visgi, tai nelabai atitinka dabartinės situacijos. Lietuvoje daugiausiai gaminame ne maistą, o maisto žaliavą (javus, rapsus) ar pašarus, didžiąją jų dalį (apie 70%) eksportuojame Kai kurių svarbiausių ir sveikiausių produktų (daržovių, vaisių) mes neužsiauginame pakankamai”.

Remiantis apklausos duomenimis, ryšys tarp ūkininkų ir valgytojų yra gerokai sutrūkinėjęs. Vos trečdalis palaiko tiesioginį kontaktą.

Taip pat verta pažymėti, kad tik nedidelė dalis visuomenės (12 proc.) pritaria grūdininkystės rėmimui. Kita dalis (72 proc.) pritaria su išlygomis arba nepritaria.

Lietuvos žemės ūkyje dominuoja grūdininkystė. Nepaisant ūkininkų pastangų grūdų auginime taikyti tam tikras gamtą tausojančias praktikas – tikslųjį tręšimą, nearimines technologijas ir pan. –, žemės ūkis (ir grūdininkystė kaip dominuojantis ūkininkavimo modelis) vis tiek daro didelę žalą gamtai. Tai identifikuoja daugybė aplinkos rodiklių: 65% paviršinių vandens telkinių ekologinė būklė bloga, prasčiausios būklės vandens telkiniai stebimi rajonuose, kur žemės ūkis intensyviausias,  eutrofikacija veikia net 97% Baltijos jūros, per paskutinius 20 metų įprastų kaimo paukščių gausa sumažėjo daugiau nei 50 proc. Tuo tarpu didelė dalis lietuviškų grūdų (apie 70 %) eksportuojama.

„Žinant Lietuvos žemės ūkio situaciją, apklausos rezultatai vienareikšmiai – 72 proc. lietuvių nepritaria vyraujančiam grūdininkystės modeliui. Valstybės paramą dalis apklaustųjų sutiktų skirti grūdininkystei, jei būtų saugoma gamta (24 proc.), arba jei grūdai būtų auginami išskirtinai Lietuvos rinkai (22 proc.). Į tai ir turėtų orientuotis žemės ūkio politika. Vienas iš būdų tą daryti – labiau remti grūdų perdirbimą.” – sako J. Gulbinas.

Apklausos rezultatai – kelrodis žemės ūkio pokyčiui ir priminimas remti vietos ūkininkus

Gamtosaugininkai įsitikinę, kad šie apklausos rezultatai labai svarbūs žemės ūkio politikai, mat iki šiol čia visuomenės balsas nebuvo girdimas.

„Maždaug10 proc. ūkininkų naudoja 70 proc. žemės. Panašia proporcija pasikirsto ir valstybės išmokos. Jie turi daugiausiai išteklių ir įtakos. Taigi, ir žemės ūkio politiką labiausiai lemia stambieji ūkininkai ir didžiosios žemės ūkio bendrovės. Apklausa aiškiai parodė, kad dabartinė situacija neatliepia visuomenės lūkesčių. Nuo žaliavinės gamybos turime pereiti prie maisto gamybos, daugiau dėmesio skirti kokybei ir gamtosaugai, labiau remti arti vartotojo esančius smulkius ūkininkus, užsitikrinti, kad Lietuvoje užsiaugintume pakankamai maisto sau. Taip pat reikėtų kalbėti apie balanso tarp maisto kokybės ir kainos paieškas.“ – apibendrina J. Gulbinas.

Nevyriausybininkas taip pat ragina vartotojus „balsuoti pinigine“, pirkti maistą tiesiogiai iš vietos ūkininkų, ypatingai remti tuos, kurie įdeda daugiau pastangų auginti produktus saugant mūsų visų turtą – aplinką.

Reprezentatyvią visuomenės apklausą apie žemės ūkį atliko „Spinter research“, nevyriausybinės aplinkosaugos organizacijos „Baltijos aplinkos forumas“ užsakymu. Visa informacija apie apklausas: https://bef.lt/klimato-kaita-zemes-ukyje/visuomenes-ir-ukininku-apklausos-apie-zemes-uki/

Apklausos atliktos ir pranešimas parengtas įgyvendinant projektą „Klimato kaitos mažinimo advokacija žemės ūkyje“, kuris  finansuojamas Klimato kaitos programos lėšomis. Ją administruoja Aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra.