Naujienos

"Atostogaujate prie ežero Lietuvoje? Nebijote rizikuoti?"

Atėjo atostogos, traukiam atsigaivinti prie ežerų, o dirbantys siekia bent savaitgaliais ištrūkti prie vandens telkinių. Gal šiuo metu dažniau susimąstote, kas Lietuvos upes, ežerus teršia labiausiai? Kokie telkiniai labiausiai užteršti, o kuriuose tikrai saugu maudytis? Ir kaip aš, Tu (nors ir gyvendami daugiabutyje!) galime prisidėti, mažinant mūsų upių, ežerų taršą?

Kas labiausiai teršia Lietuvos upes, ežerus?

Dažniausiai vanduo Lietuvoje teršiamas dėl žmogaus veiklos. Tarša atsiranda dėl įvairių priežasčių. Štai keletas jų.
Pirmiausia tai tarša nuotekomis, kitaip dar vadinama kanalizacija. Pvz., dažniausiai Vilniaus miesto gyventojų nuotekos iš mūsų tualeto, vonios, suteka į didelius miesto nuotekų valymo įrenginius, kurie yra netoli Gariūnų turgaus. Ten jos valomos ir vėliau patenka į Neries upę. Į šiuos valymo įrenginius atiteka ir nemažai įvairių pramonės įmonių nuotekos. Taip pat vandenis teršia ir lietaus nuotekos, kurios dažniausiai nėra valomos, todėl į vandens telkinius su lietaus nuotekomis ypač gyvenvietėse, kur nemažai mašinų, patenka naftos produktai, sunkieji metalai. Tarša nuotekomis aktuali todėl, kad ne visose (ypač mažose) gyvenvietėse yra valymo įrenginiai. Be to, ne visada nuotekų valdymo įrenginiai pašalina visas taršias medžiagas, taigi, iš mūsų buities į upes, ežerus gali patekti fosforo junginių, kurie sukelia vandens „žydėjimą“. Tai nutinka todėl, kad nenatūraliai didesni maisto medžiagų kiekiai (fosforas, azotas) skatina dumblių žydėjimą, dėl ko ežero paviršius neretai pasidengia žalia plėvele. Vėliau dumbliai žūva, juos skaidančios bakterijos sunaudoja daug deguonies, todėl atsiranda nemalonus kvapas, vandens telkiniai užpelkėja, trūkstant deguonies dūsta žuvys. Nevalytos buities nuotekos, ypač nuosavų namų ar atokesnių vietovių, taip pat labai skatina vandens žydėjimo problemą. Vandens tarša neigiamai veikia žmogų – nitratai blokuoja deguonies pernešimą į audinius, valgant žuvį, pagautą užterštame vandenyje į žmogaus organizmą patenka sunkiųjų metalų, kurie kaupiasi organizmuose: kadmis iš kaulinio audinio išstumia kalcį, sąlygoja griaučių transformacijas ir kūno sumažėjimą, švinas sukelia kraujotakos, inkstų ligas, dauginimosi organų negalavimus, nervų sistemos pakitimus, dėl gyvsidabrio atsilieka vystymasis, sutrinka psichika. Beje, 2007 m. Lietuvoje atlikti pavojingų medžiagų tyrimai. Daugiausiai upių nuosėdose rasta naujosios kartos teršalų -ftalatų (Neryje, Nemune, Šventojoje, Dysnoje, Akmenoje, Klaipėdos kanale, Siesartyje, Nevėžyje, kt.), alavo, bromintų degumą mažinančių junginių. Ftalatai yra plastiką suminkštinanti medžiaga. Jos gali būti vaikų žaisluose, neperšlampamuose drabužiuose, batų paduose, lietvamzdžiuose, kosmetikoje kaip kvapų sudedamoji dalis, kurios nebūtina žymėti ant etiketės. Neretai ftalatai turi aitrų plastmasės kvapą (kaip naujai pirktos dušo užuolaidos, pvz.,) ir į vandens telkinius patenka su lietaus, buities nuotekomis. Ftalatai – labiausiai paplitęs žmogaus pagamintas teršalas, jis neigiamai veikia vyrų reprodukcinę sistemą, kenkia kepenims, trikdo medžiagų apykaitą, silpnina imuninę sistemą, vaikams gali sukelti astmą, yra randami motinų piene. Vandens organizmams ftalatai labai toksiški, kaupiasi žuvyse, per jas patenka į žmogaus organizmą. Bromintos degumą mažinančios medžiagos dažnai naudojamos kilimuose, užuolaidose, minkštuose balduose, televizoriuose, kompiuteriuose. Jos suteikia šiems gaminiams atsparumo degimui ir apsaugo nuo gaisro. Tačiau gamtoje šios medžiagos neskyla, kaupiasi gyvūnų ir žmonių organizmuose, ardo hormonų sistemą. Jų poveikis nervų sistemai ir vystymuisi pasireiškia per ilgesnį laiką. Deginant šių junginių turinčius gaminius, susidaro nemažiau toksiški brominti dioksinai ir furanai. Alavo junginiai naudojami kaip konservantai medžio, tekstilės gaminiuose, dažuose laivams, stabilizatoriai plastikuose, kaip pesticidai bulvėms, vynuogėms. Alavas ardo endokrininę žmogaus sistemą, į organizmą patenka valgant žuvį. Dauguma pavojingų junginių rasti ir Arkties vandenyse, kur niekada nebuvo aktyvi specifinė pramonė. Taigi, taršos vandeniu cirkuliacija yra didėjanti pasaulinė problema.
Antra, neretai vandens telkinių taršos priežastis yra susijusi su ne visada aplinkai palankia veikla žemės ūkyje. Pirmiausia tai netinkamai tvarkomos buities nuotekos ir lauko tualetai. Teko girdėti, kad kaimuose pasitaiko, „išradingų“ ūkininkų, kurie „nuleidžia“ savo nuotekas į drenažo vamzdžius, iš kurių jos patenka į melioracijos griovius arba kitus vandens telkinius. Taip pat vandens taršą didina ne visada tinkamai dozuojamų trąšų, pesticidų naudojimas. Šios medžiagos iš dirvos, ypač kultivuojamam laukui esant netoli vandens telkinio, išsiplauna ir pateka į upę, ežerą. Dėl mineralinių trąšų naudojimo, vandens telkiniuose gali padaugėti azoto junginių, iš pesticidų gali išsiplauti pavojingos medžiagos. Paminėtina, kad pesticidai skirti žudyti nepageidautinus organizmus, pavyzdžiui, piktžoles, tačiau tos pačios medžiagos vėliau gali patekti į vandens telkinius, kur jie toliau tęsia savo funkcijas, besikaupdami vandens organizmuose, toksiškai veikdami žuvis.

Trečia - Lietuvoje egzistuoja ir tarptautinės taršos problema, ty., kuomet upėmis tarša atiteka iš kitų valstybių, mūsų atveju – Baltarusijos (pvz., Neries upe), Rusijos (probleminė Nemuno upė). Dažniausiai iš kaimynų atplaukia organinių medžiagų, fosforo, azoto.
Ir ketvirtas savitos vandens taršos pavyzdys – užtvankos, hidroelektrinės, melioracija. Patvenkus upę, pastačius hidroelektrinę, blokuojama žuvų migracija į nerštavietes, maitinimosi arba žiemojimo vietas, aukščiau užtvankų pastebimai mažėja žuvų rūšinė sudėtis ir įvairovė, užtvenktuose upių ruožuose suintensyvėja vandens žydėjimo procesai. Melioracija – nuskurdina gamtinę įvairovę.

Labiausiai užteršti ir patys švariausi vandens telkiniai Lietuvoje

Dėl netinkamos miesto nuotekų kokybės, 2008 m. duomenimis, Europos Sąjungos standartų dėl vandens kokybės neatitinka žemiau išvardinti vandens telkiniai: (skliausteliuose pažymėta, kokio miesto nuotekos taršia upę):

Baltijos jūra (Palanga);
Drūkšiai (Visaginas);
Drūktupis (N.Akmenė);
Kulpė (Šiauliai);
Kuršių marios (Klaipėda);
Laukupė (Rokiškis);
Lėvuo (Pasvalys);Nemunas (Kaunas);
Neris (Jonava);
Nevėžis (Panevėžys, Kėdainiai);
Obelė (Radviliškis);
Sidabra (Joniškis);
Svaigė (Telšiai);
Urdupis (Kuršėnai).

Dėl taršos iš žemės ūkio daugiausiai kenčia vidurio Lietuvos upės. Pagrindiniai tarptautinės taršos objektai – Neris ir Nemunas.
Tačiau toli gražu ne visi vandens telkiniai yra užteršti. Aplinkos apsaugos agentūra yra išskyrusi kelių ypatingai švarių Lietuvos upių atkarpas:

Grūda;
Kena;
Mera-Kuna;
Šventoji;
Žeimena.

Kaip kiekvienas galime prisidėti mažinant vandens taršą?

Mažinant taršą į vandenį patenkančią su nuotekomis, gyventojai galėtų, kiek tai įmanoma, mažiau naudoti bei tinkamai dozuoti buities priemonių, į kurių sudėtį įeina neigiamą poveikį vandeniui darančių medžiagų. Tai įvairūs skalbikliai, plovikliai, valikliai. Daugelis juose esančių medžiagų - chloro junginiai, kai kurios paviršiaus aktyvios medžiagos (alkilfenoletoksilatai, amonio druskos), EDTA, NTA, kvapai, triklozanas nesuskyla vandenyje. Neretai jie puikiai tirpsta riebaluose ir todėl kaupiasi gyvūnų riebaliniame audinyje, su žuvimi patenka ir į žmogaus organizmą ir įtakoja neigiamą ilgalaikį poveikį. Taip pat skatintina rinktis alternatyvias ir mažiau aplinkai ir žmonėms kenksmingas (kartais net po ranka esančias) priemones, pvz., puikiai šveičia ir plauna valdomoji druska, maistinė soda (ji neutralizuoja rūgštis, sugeria kvapus, valo nešvarumus nepažeidžia paviršiaus, suminkština audinius ir vandenį, o tai padeda pašalinti purvą), stikliniams ir keraminiams paviršiams valyti tinka vandeniu skiestas actas. Galime prisidėti prie vandens resursų taupymo, pavojingų medžiagų mažinimo, vartodami savanorišką ekologinį ženklą turinčius gaminius su „Gulbės“ , „Gėlės“ arba „Mėlynojo angelo“ ženklais. Ženklas ant tokios produkcijos parodo, kad pvz., perkant kompiuterį, tekstilės gaminius, kavos filtrus, kopijavimo mašinas, šaldytuvus, langų rėmus, kitus gaminius, išgaunant žaliavas, juos gaminant buvo atsižvelgta į aplinkosauginius reikalavimus – pavojingų medžiagų mažinimas, resursų taupymas, dažnai ir vandens. Taip pat skatintina mažiau naudoti produktų, kuriuose potencialiai gali būti pavojingų medžiagų vandens aplinkai, pvz., pirkdami ekologišką sertifikuotą kosmetiką, skatinsime gamintojus atsižvelgti į kintantį rinkos poreikį švaresnei kosmetikai, kurioje nebūtų kvapiųjų medžiagų (dažnai pavojingų ftalatų), dažiklių.
Vienas iš daugelio vandens taršos su nuotekomis problemos sprendimų – protingai vartoti vaistus. Nors ir įdomiai iš pirmo žvilgsnio skambėtų šis teiginys, šuo pakastas tame, kad didelė dalis žmonijos vartojamų vaistų (20-80 proc.) nėra suvirškinama organizme. Jau pastebėta, kad kontraceptinės tabletės, iš gyvulininkystės ūkių „atitekantys“ antibiotikai, hormonai gali sukelti vandens organizmams vystymosi sutrikimų, bakterijų populiacijų didėjimą. Vaistų problema, manoma, yra tiksinti bomba ir sunku nuspėti jos mastus ateityje juo labiau, kad vaistų kasmet pasaulyje suvartojama vis daugiau.
Žiūrint globaliau, galėtume atsisakyti pirkti gaminius iš Kinijos, kur neretai į aplinkosaugos reikalavimus žiūrima pro pirštus, gaminama masinė produkcija visam pasauliui, tačiau katastrofiškai nuodijant Žemės vandenį. Negalima tiesiog lauke išmesti pavojingų gaminių, pvz., dažų, lakų, alyvų, kurios lyjant lietui galėtų išsiplauti į vandens telkinius, pasiekti gruntinius vandenis, per kur su geriamu vandeniu patektų ant mūsų stalo.
Galima įdomiai tvarkyti ir lietaus nuotekas, kurios neretai nėra valomos Lietuvoje – miestuose ant namų stogų auginant žolę. Taip lietaus vanduo susigertų augaluose (ty., mažėtų pačių lietaus nuotekų) ir kartu būtų sukurtas žalias estetinis gyvenvietės vaizdas.

http://www.uwsp.edu/cnr/WCEE/keep/Resources/Photos/Door%20County/green%20roof%20(windjue).JPG

Žemės ūkio sferoje turėtų būti dozuojamos trąšos, pesticidai, tinkamai tvarkomas mėšlas, tualetų atliekos. Atrodytų, kaip kiekvienas iš mūsų, gyvenantis daugiabutyje, galėtų prisidėti, gerinant vandens kokybę? Pirmiausia teikdami pirmenybę ekologiškai produkcijai galime įtakoti, kad Lietuvoje šios produkcijos populiarumą ir gausėjimą ir kartu prisidėti prie vandens kokybės gerinimo, mat, ekologinei produkcijai yra keliami didesni aplinkosauginiai reikalavimai, kurie tausoja ir vandens aplinką. Pavyzdžiui, renkantis ekologiškus žemės ūkio produktus, taip skatiname gerą ūkininkavimo praktiką (reikalavimai dėl trąšų, pesticidų dozavimo, mėšlo tvarkymo), kuri privaloma ekologinių ūkių savininkams. Gera ūkininkavimo praktika įteisinta 2006 m. balandžio 5 d. Žemės ūkio ministro įsakymu, nr. 3D-135 „Dėl geros ūkininkavimo praktikos“.
Siekiant prisidėti prie tarptautinės taršos mažinimo, skatintinos nevyriausybinių organizacijų, mokyklų iniciatyvos aktyviau bendrauti su analogiškomis organizacijomis Baltarusijoje, Rusijoje, siekiant paskatinti kaimyninių šalių vadovybes konkrečiais veiksmais prisidėti mažinant vandens taršą. (Jei būtų susidomėjusių, VšĮ Baltijos aplinkos forumas mielai pateiktų kaimyninių šalių aktyvių ekologinių organizacijų kontaktus).
Kad būtų statoma mažiau hidroelektrinių, darančių neigiamą poveikį vandens aplinkai, reikėtų stengtis taupyti elektros energiją, pav., statyti stalus arčiau lango, kad nereikėtų degti lempos dienos metu. Efektyviau naudojant energiją nedidėtų jos poreikis bei reikmė statyti hidroelektrines.
Taip pat skatintinos vietos žmonių iniciatyvos. Pavyzdžiui, Vilniaus sodų bendrijos „Rasa“ gyventojai pasidarė šalia tekančio Kairėnės upelio tyrimus. Pagrindinės upelio taršos priežastys – žemės ūkio tarša, tarša su buitinėmis nuotekomis. Todėl sodininkai draugiškai nusprendė atitraukti kultivuojamus laukelius 50 m nuo upelio, nenaudoti trąšų, pesticidų. Taip pat šios bendruomenės iniciatyvumo dėka iš Vilniaus miesto savivaldybės gauta pinigėlių upeliui tvarkyti. Gana netikėtų Liolingos tvenkinio vandens kokybę gerinančių rezultatų pasiekta Kaulakių kaime. Informacinių seminarų pagalba pavyko įtikinti vietos ūkininkus iškeldinti savo ariamas dirvas 1-5 km toliau nuo tvenkinio šlaito, kad žemės ūkio tarša nedarytų neigiamos įtakos tvenkiniui. Šalia vandens telkinio dabar palikti tik darželiai, apželdinta žole.

Pabaigoje norėtųsi priminti, kad senovėje lietuviai šalia esančiuose ežeruose maudydavosi, galvą trinkdavo. Tačiau jų naudotos kūno priežiūros priemonės buvo iš gamtos be jokios chemijos. Mūsų laikais daugumos šampūnų, muilų sudėtyje yra kvapiųjų medžiagų, konservantų (dėl kurių pailgėja produkto galiojimo laikas), putojimą sukeliančių, drėkinančių, antibakterinių medžiagų. Be to, kad dauguma paiminėtų medžiagų gali neigiamai paveikti žmogų (sukelti alergijas, niežėjimus, imuninės sistemos silpnėjimą), dauguma šių medžiagų gali toksiškai veikti vandens organizmus. Taigi, mėgaukimės upių ir ežerų gaiva, bet neterškime jų netobulais žmonių išradimais.