Naujienos

Atgarsiai iš konferencijos „Darbas ir gyvenimas su nanotechnologijomis“

Balandžio 2d. Europos Parlamente vyko konferencija „Darbas ir gyvenimas su nanotechnologijomis“, kurioje buvo pristatytos ir aptartos Europos profesinių sąjungų ir Europos aplinkosauginių nevyriausybinių organizacijų (tame tarpe ir VšĮ „Baltijos aplinkos forumas“) pozicijos ir reikalavimai, kad būtų užtikrinta atsakinga nanotechnologijų plėtra.

Pagrindinė žinia, kurią norėta paskleisti gausiai iš viso pasaulio susirinkusiems dalyviams (apie 250 žmonių), atstovaujantiems mokslo ir tyrimų, valstybines institucijas, pramonę, Europos Komisiją, politikus, visuomenę, nevyriausybines aplinkosaugines ir vartotojų teisių gynimo organizacijas ir t.t. – reikia kuo skubiau imtis priemonių darniai ir atsakingai nanotechnologijų (akcentuojant nanomedžiagų ir jų turinčių gaminių kūrimą) plėtrai, pritaikymui ir naudojimui užtikrinti tiek ES, tiek nacionaliniame lygmenyje. Kodėl?

Šiandien jau nemažai produktų savo sudėtyje turinčių nanomedžiagų yra rinkoje, tačiau nėra žinoma, ar šios nanomedžiagos gali pasišalinti iš gaminio, kaip jos patenka ir kaip elgiasi aplinkoje bei žmogaus organizme, koks yra jų poveikis žmogaus sveikatai ir aplinkai. Vis nauji tyrimai rodo, kad kai kurios nanodalelės gali kelti naują, neįprastą poveikį dėl savo pasikeitusių savybių, ypač dėl padidėjusio (re)aktyvaus paviršiaus medžiagos masės vienetui. Dėl to nanodalelės gali tapti chemiškai aktyvesnės ar gali pasikeisti jų elektrinės, mechaninės, optinės, magnetinės savybės. Nors iš principo medžiagos cheminė sudėtis visiškai nesiskiria nuo normalioje būsenoje esančios medžiagos, bet savybės gali skirtis labai stipriai ir dėl to šios dalelės gali būti kur kas pavojingesnės, toksiškesnės. Nanomedžiagos ir jų turintys produktai gali atnešti daug naudos, tačiau yra daug diskutuojama ir apie nanodalelių keliamą pavojų joms patekus į aplinką, darbo vietose. Darbininkai laboratorijose, gamyklose, transportuojant gaminius, tvarkant atliekas, o vartotojai naudojant nanomedžiagas turinčius gaminius yra veikiami šių nanodalelių, tačiau nėra žinoma, ar taikomos saugos priemonės yra tinkamos ir pakankamos, kadangi taikomoji nanotechnologija ir nanogaminių komercializacija vystosi kur kas greičiau nei tiriamoji nanotechnologijų sritis, kuri galėtų vertinti poveikį žmogui, gyvajai gamtai ir aplinkai. Neįmanoma tiksliai nustatyti, kiek nanoproduktų yra rinkoje ir kas atsakingas už jų galimą neigiamą poveikį, kadangi nėra privalomo ženklinimo reikalavimų. Nėra net tinkamų metodų ir įrangos nanodalelių tyrimams ir kontrolei... Tad ir vėl atsidūrėme eilinėje situacijoje (kaip kad su asbestu, „dustu“, polichlorintais bifenilais, GMO ir t.t.), kuomet pramonė „eksperimentuoja“ su žmonėmis, nes informacijos nebuvimas yra prilyginamas „saugumui“, kol neįrodoma atvirkščiai.

Todėl Europos profesinės sąjungos ir Europos aplinkosauginės nevyriausybinės organizacijos kvietė nekartoti praeities klaidų ir kuo skubiau imtis tinkamų atsargumo priemonių. Savo pranešimuose jos akcentavo šiuos reikalavimus:
- peržiūrėti esamus teisinius reikalavimus, kad šie būtų pritaikyti ne tik cheminių medžiagų įprastinėje formoje reguliavimui, bet ir jų reguliavimui nano lygmenyje, t.y. nanomedžiagos turi būti išskirtos kaip atskira nauja medžiagų klasė ir numatytos joms tinkamos reguliavimo priemonės, užtikrinančios saugų jų naudojimą;
- uždrausti tiekti produktus su nanomedžiagomis į rinką, kol nebus atliktas tinkamas poveikio įvertinimas (apimantis visą būvio ciklą bei poveikį žmogui ir aplinkai, socialinius bei etinius aspektus) ir įrodyta, kad medžiaga nano-formoje yra saugi; šį poveikio vertinimą privalo atlikti pramonė;
- esamos savanoriškai taikomos normos (Code of Conduct), užtikrinančios saugią ir atsakingą nanotechnologijų plėtrą, turi tapti privalomomis;
- prieš pateikiant gaminį, kurio sudėtyje yra nanomedžiagų, į rinką, privaloma registracija, taip pat privaloma informuoti vartotoją, kad gaminyje yra nanodalelių;
- tyrimai ir projektai, finansuojami iš Europos Bendrijos lėšų, privalo būti skirti 1) esamoms žinių apie nanomedžiagų poveikį spragoms užpildyti, 2) priemonių, kurios padėtų spręsti globalias aplinkosaugines, socialines problemas (pvz., švarus geriamas vandens, efektyvesni netaršūs energijos šaltiniai, neatsinaujinančių gamtos resursų naudojimo mažinimas, išankstinė vėžinių susirgimų diagnostika ir efektyvus gydymas ir pan.) kūrimui, o ne paklausiems gaminiams tenkinantiems neesminius žmogaus poreikius (pvz., neužsiteršiantys langai, tvirtesnės teniso raketės, efektyvesnė kosmetika, antibakterinės kojinės...);
- informuoti visuomenę ne tik apie galimą nanotechnologijų naudą, bet ir apie galimą riziką bei užtikrinti visuomenės dalyvavimą priimant politinius sprendimus.

Galima teigti, kad pastangos nenuėjo veltui. Profesinių sąjungų ir aplinkosauginių nevyriausybinių organizacijų pozicijas ir reikalavimus lydėjusios diskusijos parodė, kad daugelis išsakytų minčių buvo išgirstos ir priimtos palankiai, skatinant ir toliau teikti konkrečius pasiūlymus, nors tiek pramonės, tiek Europos Komisijos diskusijose dalyvavę atstovai akcentavo, kad jų manymu, dabartiniai teisiniai reikalavimai yra pakankami saugiai nanotechnologijų plėtrai užtikrinti, tik galbūt jie nėra visų vienodai suprantami ir taikomi... Tačiau jų poziciją gerokai susilpnino tai, kad prieš konferenciją Parlamente buvo pritarta pakeitimams kosmetikos ir maisto direktyvose, nes buvo pripažinta, kad nanomedžiagos, naudojamos kosmetikoje ir maiste, maisto pakuotėje gali kelti neigiamą poveikį žmogaus sveikatai, o dabartiniai teisės aktai nereikalauja, kad pramonė prieš pateikdama produktą rinkai pagrįstų jo saugumą. Tačiau pirmieji realūs žingsniai, tokie kaip kosmetikos ženklinimas, notifikavimas apie nanomedžiagas kosmetikoje ir pan. pasieks vartotoją tik 2012 m., o iki to pramonė laisvai galės ir toliau „eksperimentuoti“ su žmonėmis, nebent atskiros šalys priims alternatyvius sprendimus, kaip kad jau padarė Prancūzija ir Kanada, reikalaujančios, kad apie visas gaminamas ar importuojamas nanomedžiagas būtų pranešama valstybinėms institucijoms ir visuomenei bei pateikiama informacija apie jų pavojingumą bei galimą poveikį.